Senas, mokyklinis Salamiesčio prisiminimas apie dideles mano kančias, mokantis matematikos funkcijų

Tai nutiko, kai aš mokiausi Salamiesčio pagrindinėje mokykloje. Oho, o jau koks labai šaltas tais metais buvo pats rudens galas – lapkričio mėnuo, o aš tuo metu ir toliau Salamiesčio mokykloje vis dar krimtau savuosius aštuntos klasės mokslus. Neatsimenu, tą lapkritį buvo jau kažkiek sniego lauke, ar jo nebuvo, bet jau kad šalo lauke, tai šalo visu smarkumu – taip, kad eiti į mokyklą keliu ir atgal namo tekdavo net kalenant iš šalčio dantimis, ir visam susigūžus savo šiltame palte. Pačioje mokykloje man ėjo vis blogyn ir blogyn ne tik visi mano mokslai, bet ir santykiai su klasiokais. Vis labiau neberadau su jais bendros kalbos. Kone kasdien man vykdavo nesutarimai, konfliktai ne tik su klasės chuliganu Arvydu, bet ir su klasės naujokais – Romu ir Klajūne. O apie mano norą mokytis tada tai išvis sunku kalbėti, nes tuo metu aš išvis vis labiau buvau beprarandantis bet kokį norą mokytis. Tad dėl to ir sąmoningai ėmiau praleidinėti pamokas. O kai būdavau pamokose, sunkiausia man būdavo išverti sėdėjimą matematikos pamokose. Tai man būdavo tikrų tikriausia kančia mokytis visas tas formules. O juolab, kad aštuntoje klasėje matematika dar ir skilo į du atskirus dalykus – algebrą ir geometriją. Taigi, kai per šią pamoką būdavo užduodama užduotis su tiesinių funkcijų grafikais, išvis nieko nenorėjau ten spręsti, nes nieko nebemokėjau ir nesupratau, tad vietoj to tiktai nuobodžiaudavau per pamokas klasėje ir už tai gaudavau dvejetus... 1998 m. lapkritis