Ingridos nekenčiamą mokinį Usūrinį jo klasiokai kankina klasėje su psichologiniu smurtu

Kai jaunoji Kėžių kaimo gyventoja Ingrida Kraštytė dar tik mokėsi Pardavėjo profesijos Kupiškio miesto Žemės ūkio mokykloje, ten pat gretimai ir statybininku mokėsi toks vienas vaikinas Usūrinis, kurio pati Ingrida tikrai labai neapkentė. O jo neapkentė ne vien kėžietė mokinė Ingrida, bet ir didelė dalis paties Usūrinio klasiokų statybininkų. Kai tas Usūrinis buvo jau antro kurso mokinys „Profkėje“, jis buvo jau gan stipriai pažengęs į priekį su visais savo mokslais, bet net ir tada jo paties santykiai su savais klasiokais nė kiek nebuvo pagerėję. Ir antrajame kurse santykiai tarp Usūrinio ir jo klasiokų išliko įtempti ir kone tragiškai komplikuoti. Tas Usūrinio klasiokų negatyvus ir priešiškas požiūris į jį patį ypač atsispindėjo per rytines jo „klasės valandėles“ su savo auklėtoja Kliše, kurios vykdavo pirmadieniais jų savame klasės kabinete, mokyklos trečiajame aukšte. Kol nebūdavo dar į šią klasę atėjusi auklėtoja, ir čia susirinkę sėdėdavo vieni mokiniai, antrakursiai statybininkai, jie visą savo pagiežą, negatyvą ir neapykantą ant paties nekenčiamojo klasioko Usūrinio Kumščio išliedavo tiesiog atvirai, akis į akį, visus savo įžeidinėjimus garsiai jam tardami. Kitaip tariant, klasiokai ne tik Usūrinį skriaudė fiziškai, bet dar ir prieš jį vis vartojo žiaurų psichologinį smurtą. Visokie žeminantys žodžiai ir prasivardžiavimai – tai buvo visiškai jau įprasta iš klasiokų pusės Usūrinio atžvilgiu. Jį ypač žodžiais žeminti klasėje mėgo Saulys, Rėmas, Vaidelis, Ginkmedis, Viržas ir Užkimėlis. O tą tamsų žiemos rytą, belaukiant artėjančių švenčių, jie klasėje tai ir jau visai buvo rimtai pašėlę... 2003 m. gruodis