Rankdarbiai » Kompiuterinė grafika

Čia bus mano vaikystės laikų senas prisiminimas apie tai, kaip aš, tuomet dar visai būdamas realiai vaikas, leidau savo laiką jau ką tik neseniai vėl prasidėjus vasarai, 1995 metų birželio mėnesį. Taigi, turbūt jau seniai tai yra gerai daug kam žinoma, kad ir iki prasidedant šiam mėnesiui, ir pirmosiomis šio mėnesio savaitėmis aš pats buvau gan sunkiai sirgęs, karščiavau, kosėjau ir turėjau važinėti gydytis į Bakšėnų kaimo medicinos punktą. Ir galiausiai visiškai pasveikau, kad net galėjau vėl su pilnu tempu grįžti į įprastą kaimo gyvenimą. O laikas ir darbai tai tikrai juk nestovi vietoje. Kol aš gydžiausi, nušienautos buvo būtent tos visos pievos, esančios aplink mano vienkiemio sodybą, o paskui jau buvo pereita ir prie pat tų mums paskirtų pievų valdų, kurios plytėjo į pietų pusę, kiek tolėliau nuo mano sodybos – tolimesnėje kaimo dalyje, šalia pat Bakšėnų piliakalnio ir dviejų laukinių obelų, žyminčių Papyvesio slėnio įkalnės šlaito viršutines ribas. Aš važiuodavau tą saulėtą birželį, po jo vidurio į šią konkrečią aukštikalnės vietą, parsivežti ten nupjauto sudžiovinto šieno su mamos vairuojamu traktoriumi „T -16“ be kabinos, jo priekiniame kėbule, ir dalyvaujant kartu visai mano šeimai. Kratantis važiuojant į tą pievą nelygiais lauko keliukais, aš sėdėdavau būtent tame pačiame priekiniame traktoriaus kėbule, apsikabinęs naujausią, praeitą mėnesio pamiltojo vaikų žurnalo „Genys“ gegužės mėnesio numerį ir savo juodą kalaitę Musę, kuri tuo metu vis dar tebebuvo nėščia ir laukėsi šuniukų. Aš rūpinausi jos saugumu. Traktoriui iš paskos būdavo prikabintos žemos vežėčios su lentų bortais iš šonų, ant jų jau sėdavo mano bobutė ir senelis, pasiėmę grėblius ir šakes. Pastačius tą traktorių stovėti prie pat vienos iš laukinių obelų, mano artimieji nueidavo drauge sauso šieno krauti tiesiai į vežėčias iš pievoje sukrautų „žaginių“, o aš tai vis kuo nors irgi padedu, tai vėl užlipu tiesiai į tą patį priekinį traktoriaus kėbulą, kad toliau leisčiau laiką su kalaite Muse, ją