Prisiminimas, kaip lietus užklupo per patį sudžiovinto šieno priekaboje vežimą namo iš Papyvesio

Leiskite su jumis pasidalinti savo labai seniais, asmeniniais prisiminimais apie tai, kaip kadaise aš leidau savo ankstyvosios jaunystės dienas ir kokių būtent nuotykių per tą laiką buvau patyręs. Tai, ką ketinu papasakoti, buvo 2002 metų pačioje vasaros pradžioje – kažkur apie birželio mėnesio vidury. Atsimenu, kad tuo metu į Salamiesčio mokyklą daugiau jau nebėjau, laukiau artėjant Išleistuvių, o namie manęs ištisai laukė vien tik fiziškai sunkūs šienapjūtės darbai, padedant iš aplinkinių laukų namo parsivežti nupjautą ir sudžiovintą šieną. Tądien buvo rami vasaros popietė, o aš su savo mama ir patėviu su savo turima technika lėkėme tiesiai į patį mūsų kaimo pakraštį – Papyvesio slėnio pietinę dalį, pamiškėje, prie rugių lauko, kur buvo jau sutrauktas į pradalgius sudžiovintas šviežias šienas, tereikėjo jį tik paversti į šieno briketus – „kitkas“ ir vežtis namo. O toje pat pietų pusėje danguje jau ir kabojo didžiulis, grėsmingas tamsus debesis – reiškė artėjant stiprų lietų, bet mano tėvai vylėsi, kad prieš pat jam ateinant, dar spės visą šieną susirinkti. Deja, ne visą tada spėjom. Sukosi prie pat patėvio vairuojamo traktoriaus prikabinto šieno preso mechanizmai, briketai vienas po kito kilo į priekabą, ten aš su mama vos spėjome suktis, kraudami tuos briketus kuo aukščiau eilėmis. Nuo darbo mama saulėje taip sukaito, kad net nusivilko palaidinę ir liko dirbti vien su „staniku“ būdama. Ir tada netikėtai dangus pietuose visai sutemo, balta stipraus lietaus siena smogė į mūsų pusę atėjusi tarsi lyg iš nieko, iš pradžių tai buvo tik stambūs, dažni vandens lašai, o po to pratrūko lietaus srovė vis stipryn ir stipryn. Dirbti toliau buvo jau bergždžia, tad beliko tik tuojau griebti čia pat su savimi vežtą brezentą ir jį traukti ant sukrauto priekaboje šieno, taip siekiant jį apsaugoti nuo lietaus ir tuoj lėkti jau tiesiai namo. Šieną tai pavyko apsaugoti, bet mus su mama jį dengiant ir važiuojant priekaboje taip kiaurai permerkė liūtis, kad grįžome namo būdami visiškai