Vaikystės prisiminimas su kalaite ant rogučių kieme, prieš pat gaunant naują "Genį"

Čia bus mano vaikystės laikų senas prisiminimas apie tai, kaip aš kadaise leidau savo laisvą laiką žiemos metu namie, likusį nuo namų darbų ruošimo ir sirgimo. Kaip jau kažkada buvau tai ir minėjęs, mano pats pirmasis laikytas šuo, kalaitė Musė mano namuose atsirado dar 1993 metų spalį ir nuo to laiko palyginti labai greitai spėjo labai artimai su ja vis labiau susidraugauti. Iki tiek, kad po kelių mėnesių, jau 1994 metų sausio mėnesį net ir ant rogučių per sniegą savo sodybos kieme leidausi važinėtis, tą kalaitę Musę greta pasisodinęs ir dar glėbin pasiėmęs kartu namų katę. Būdavo, priekyje eina mano mama, tempia už virvutės tas rogutes, o aš sėdžiu jose, apsikabinęs glėbyje du savo naminius gyvūnus ir laimingas šypsausi plačia šypsena. Ir kaip stipriai aš paskui buvau dėl to nustebęs, kai vos tik paštu gavęs naująjį, 1994 metų sausio mėnesio žurnalo „Genys“ numerį, aš tuomet ant jo viršelio išvydau labai panašų į mano važinėjimąsi su rogutėmis vaizdą, piešinį. Tai tikrai buvo sutapimas, kad būtent toks viršelis tada buvo žurnalui sukurtas, ar ką?