Vaikystės memuarai, susiję su žurnalu "Genys" 24,2

Pataisytas iš naujo mano senas piešinys. Toliau dar tęsiu savo paties senų, vaikystės laikų memuarų iliustravimą, kurie yra susiję būtent su žurnalo „Genys“ gavimo momentais. Dabar noriu papasakoti, su kuo kadaise man buvo susijęs tas momentas, kada gavau 1995 metų gegužės mėnesio žurnalo vaikams „Genys“ numerį. Tai įvyko pačiame gegužės mėnesio viduryje, bene 16 dieną. Savotiško jaudulio ir nekantrumo tada man tai buvo pilnos dienos, nes gi puikiai žinojau – eina mano paties jau pačios paskutinės mokymosi dienos ketvirtoje klasėje, netrukus aš galutinai pabaigsiu Bakšėnų pradinę mokyklą. Pabaigęs pradinę, aš daugiau gi į ją nebegrįšiu. Tądien aš naująjį gegužės mėnesio „Genio“ numerį aš bene pats pasiėmiau vakare, jau būdamas grįžęs namo iš po pamokų Bakšėnų mokykloje. Buvo gražus ir saulėtas pavasario dienos vakaras, geltoni pienių žiedai jau visur žydėjo, jų buvo gausu ir mano sodybos teritorijoje. Vos tik lauke atsivertus tą naują numerį, atsimenu, man iškart dėmesį patraukė su indėno tėčiu monologu, skirtu būsimai Tėvo dienai, „Šlepetės“ istorijos tęsinys ir – žinoma – tęstinės Jono, Petro ir Kazio nuotykių paveiksliukų istorijos trečioji dalis. Stovėjau aš tada vidury savo kiemo, prie pat į jų naują vietą po obelimi dar kovo mėnesio gale perkeltų savo vaikystės žaidimų namelių iš plytų ir nuoširdžiai mėgavausi būtent ta paminėtąja istorija, nuoširdžiai džiaugiausi, kad vėl radau jos tęsinį tame naujame žurnalo numeryje. Ir dar, galiausiai, taipogi nė nenujaučiau to, kad mano paskutiniųjų pradinės mokyklos dienų praleidimas netrukus pereis į gan sunkią mane netikėtai užklupusią ligą... 1995 m. gegužė